Na, aš netekau darbo, aš tada dirbau, tarnavau Mokslų akademijos Filosofijos institute, aš iš to darbo pasitraukiau. Buvau taip pat teatro, Šiaulių teatro literatūrinės dalies vedėjas, iš to darbo taip pat pasitraukiau. Ir gyvenau, taip sakant, neaišku kaip, neaiškiomis teisėmis. Mane pakvietė į Centro komitetą, matyt jie turėjo tokią taisyklę, tokias taisykles atsakyti mėnesio bėgyje į dirbančių kreipimusis, į dirbančių laiškus. Na, ir mane priėmė tokia instruktorė Kuznecova, nors rusiška pavarde, bet labai gerai kalbėjo lietuviškai, galimas dalykas lietuvaitė ištekėjusi už ruso, o galimas dalykas ir rusė išmokusi lietuviškai, tokių dalykų irgi būdavo. Ir pasakė man: Mes jūsų laišką perskaitėme, mes manome, kad jis parašytas nevilties akimirką. Mes į jį nekreipsime jokio dėmesio – gyvenkite, dirbkite, mes jums netrukdysime ir, žodžiu sakant, užmiršime, kad toks laiškas buvo. Kitaip sakant, labai mandagiai ir švelniai į mane, taip sakant, reagavo į mano laišką Komunistų partijos Centro komitetas. Na, aš pasakiau, kad: žinot, aš tą laišką rengiausi rašyti visą gyvenimą ir jeigu aš jau jį parašiau, tai aš nuo jo neatsisakysiu. Tada ji pasakė, bet tada, tada tai ne mūsų, ne Centro komiteto reikalas, jūs ne tuo adresu kreipėtės. Jeigu norit išvažiuoti į Vakarus, kreipkitės į vizų registracijos skyrių, vadinamąjį OVIR-ą, buvo toks Vidaus reikalų ministerijos padalinys, kuris išduodavo užsienio pasus ir vizas važiuoti į Vakarus. Nu, kam išduodavo, kam ir ne. Gal jie jums duos, reiškia, gal jie atkreips dėmesį į jūsų pareiškimą ir išduos jums dokumentą. O gal ir ne, mes čia nieko padaryti negalime. Tai jų kompetencija, ne mūsų. Aš kreipiausi į OVIR-ą, OVIR-as patraukė pečiais, ten jų valdininkai, sako: ne, nėra jokio pagrindo jus išleisti, sėdėkite Lietuvoje. Na, o mano reikalu buvo, jau Vakaruose kilo didelis triukšmas – Brodskis, Milošas, kiti rašė spaudoje, net ir Niujork Taimse, kad aš esu pavojuje, kad mane reikia palaikyti, kad mane gali pasodinti arba į beprotnamį patupdyti, kas buvo visai įmanoma. Ir, kad, taip sakant, neišleiskite to žmogaus iš akių, sekite jo likimą, nes galbūt greitai reikės dėl jo rimtai kovoti. Na ir, kad jisai nieko blogo neprašo, jisai prašo tik, prašosi tik emigruoti, tik išvažiuoti iš krašto, kas nėra joks nusikaltimas jokioj normalioje valstybėje. Vat, buvo tokie laiškai mano... mano klausimu spaudoje, visoje Vakarų spaudoje. Per radiją buvo daug apie tai kalbama tada.

Well, I lost my job. I was working then, I had a job at the Institute of Philosophy at the Academy of Sciences. I left that job. I was also the director of the literature section of the theatre, the Šiauliai Theatre; I also left that job. I was living, as it were, without clearly knowing how, with my rights not being clear. I was invited to the Central Committee. It seems they had certain rules about replying to appeals by workers, the letters of workers. Well, I was received by instructor Kuznetsova, who, even though she had a Russian name, spoke Lithuanian very well – it’s possible that she was a Lithuanian married to a Russian, such things happened. And she said to me, ‘We’ve read your letter, we believe it was written in a moment of despair. We’re not going to pay any attention to it. Live, work, we won’t get in your way and, in a word, we’ll forget that there ever was such a letter’. In other words, the Central Committee of the Communist Party reacted to my letter very politely and gently. Well, I said, ‘You know, I have been getting ready to write that letter all my life and if I’ve written it then I’m not going to retract it’. Then she said, ‘But then that’s not our, the Central Committee’s concern, you’ve come to the wrong institution. If you want to go to the West go to the visa registration department’. This was the so-called OVIR [Office of Visas and Registration], it was a subdivision within the Ministry of Internal Affairs which used to issue passports and visas for travel to the West. Well, they were issued to some and not to others. ‘Perhaps they’ll give you one’, meaning, perhaps they’ll respond to your application and issue you the document or perhaps not. ‘We can’t do anything for you in this matter. That falls within their remit and not ours’. I went to the OVIR, they shrugged their shoulders, the people in charge there saying, ‘No, there’s no basis for letting you leave. Stay in Lithuania’. Well, a big noise was being made on my behalf in the West. [Joseph] Brodsky, [Czesław] Miłosz and others wrote to the press, even to The New York Times, saying that I was in danger, that I should be supported, that I could be put into prison or an insane asylum – which was entirely possible. And, as it were, don’t let that person out of your sight, keep an eye on what’s happening to him, because perhaps it’ll be necessary to put up a serious fight on his behalf. Well, and, besides that, he hasn’t written anything bad, all he’s asking for... he’s only asking to be allowed to emigrate, only to leave the country, which is not any kind of crime in a normal state. So those were the kinds of letters written on my behalf in the press, in all of the Western press. A lot was said about that on the radio.